„Kiek valandų tau reikia per dieną?“ – klausiu savęs pati. „Tai ar užtektų tau dvidešimt penkių? O gal norėtum trisdešimt penkių ar keturiasdešimt? Ar turėdama tas papildomas valandas liautumeisi skubėjusi? Ar vis tiek kas vakarą šliaužte šliaužtum iki lovos išsekusi nuo godulio dar vienai papildomai valandai?“
Tai kiek gi žmogui iš tikrųjų reikia?
L. Tolstojus yra parašęs novelę „Ar daug žmogui žemės reikia“. Joje ypač taikliai nusakoma, kiek iš tikrųjų tos žemės reikia. Užsimojęs daugiau nei gali ir kritęs myriop žmogus ant žemės užima vos šešias pėdas. Taigi tiek. Prieš šventes, tarpušventyje ir ne tik galvoje sukasi spiečius minčių apie tai, ką reikia padaryti. Būtinai šiandien. Vėliausiai rytoj. Iki Naujųjų. Ar jau viską suspėjote? Ar jau visus pasveikinote? Ar visus darbus padarėte šiais metais? Triukšmas galvoje sukasi verpetais skubindamas mus lėkti dar greičiau. Vidinis triukšmas persikelia į išorinį triukšmą. Lyg kokia triukšmo matrica. Pamirštame, kaip tyliai padėti daiktus, nes skubėdami juos tiesiog nusviedžiame, kaip galima tyliai ir skaniai pavalgyti, tyliai pasirengti, tyliai praustis, tyliai išeiti ir tyliai pareiti... Sakoma, kad skubėjimas tapatus veikliam nerimui, o norint, kad žmogus niekada nepamatytų blogio, savo nelaimių šaknų, reikia triukšmo, daug triukšmo, nuolatinių pramogų ir blizgučių, kad tik neturėtų laiko pagalvoti. Susimąstau. Galbūt kaip tik šis periodas yra pats tinkamiausias laikas sulėtinti tempą, susitikti tylą, pajusti ją. Juk vidinė tyla yra reikalinga, kad žmogus tarsi į žemę pasėtas grūdas subręstų ir imtų augti. Jei širdyje nėra vidinės tylos, neišgirsime to, ką turėtume išgirsti, neišgirsime to, kas skirta tik mums. Triukšmas panaikina įžvalgos jausmą, jautrumą, padedantį patirti vidinę realybę.
Kur ieškoti tylos?
Gamtoje yra labai daug tylos. Po kojomis girgždantis sniegas, čiurlenantis upokšnis, ošiantys medžiai. Tai yra tyla, tai nėra triukšmas. Namuose tylą galima rasti puodelyje šiltos arbatos ir minkštame plede, skaitiniuose, kai murkiantis kačiukas meiliai susirango ant kelių arba net muzikoje, kurioje girdimi ne tik garsai, bet ir tylos pauzės. Laimė – tai vidinė tvarka, harmonija ir ramybė, stebuklai, kurie visada buvo šalia, įprastiniuose santykiuose ir kasdienybėje. Kad visą tai pažintume, turime nurimti. Garsas burzgiantis viduje, neleidžia suvokti savęs, neleidžia mums apmąstyti. Tačiau lėtas atsikėlimas, lėtas puodelis arbatos ir lėtas išaušusios dienos pasveikinimas yra nauja pradžia. Gera pradžia sulėtinti tempą ir sutikti iškalbingą tyla, kuri dažnai pasako daug daugiau negu tūkstančiai žodžių. Sulėtėki, sutiki tylą, būki labiau spontaniška ir tik nuoširdus, vaikiškas mažumas ir nuolankumas leis tau pajusti vėl plazdančią iš džiaugsmo savo širdį. Sveika sulaukusi švenčių, mieloji! Nuoširdžiai, Agnė Beatričė