Rudens alchemija VIII tema

Vėstantys orai, drėgni rūkai ir švelni saulės šviesa kasdien kuria naujus spalvotus peizažus. Savo kieme, tarsi gamtos teatro scenoje, stebiu spalvotą medžių „spektaklį“. Kartais įsivaizduoju medžius kaip moteris, kurios, vėstant orams, rūpinasi savimi - atsinaujina garderobą, keičia „šukuosenas“, ryškiau dažosi, sodriau kvėpinasi. Atrodo, kad jos ruošiasi gražiausiai savo gyvenimo šventei. Ir aš susirandu ryškesnį lūpdažį, apsivelku šiltą megztą suknelę ir prisėdu šalia beržo švelniam pokalbiui su savimi.


Giedrės Rein nuotr.

Paleisti ir leisti

Prisimenu rugsėjo pradžią, kai mano kiemo beržas „slėpė“ pirmuosius geltonus savo lapus, numesdamas juos ant žemės. Nusišypsau - ir aš pešiodavau savo pirmuosius pražilusius plaukus, kad jų nesimatytų. Rugsėjo viduryje beržas „apsilankė kirpykloje“ ir pasidažė šviesiomis sruogelėmis, o spalį - nudažė visas savo lapų kasas aukso spalva. Ir aš dažau savo plaukus, maitinu kvepiančiais aliejais, šukuoju juos, kaip vėjas – šakas. Iki lapkričio visi medžiai numes lapus, palikdami nuogas šakas ir daug erdvės tarp jų – vėjams ir mintims. Jaučiu, kaip man kartu su jais norisi paleisti savo patirtis, kurios slegia, atleisti sau už netobulumą ir klaidas. Nenoriu prisirišti net prie savo sėkmių – lai skrenda jos kaip lapai, atplyšę nuo šakų, ir tręšia mano minčių dirvą kažkam naujam.

Viskam savas laikas

Vieną šiltą rugsėjo pavakarę su tėvu skynėm obuolius jo sode. Grožėjausi gausiu derliumi ir jaučiau begalinį dėkingumą žemei ir dangui, kad išaugino tiek gėrybių, ir tėvams - už jų darbą ir atsidavimą. O tada paklausiau tėvo: „Kada tau sodas gražesnis: pavasarį, kai jis gausiai žydi, ar rudenį, kai jis pilnas prinokusių obuolių?“. Jis atsakė: „Gražu tada, kai viskas vyksta savu laiku“.

Kiek save pamenu, kiekvieną pavasarį nekantriai laukiu pirmųjų lapelių ir žiedų išsiskleidimo, tarsi „skubinčiau“ gamtos prabudimą, lyg mergaitė, norinti greičiau suaugti. O kiekvieną rudenį, lyg kokią senatvę, stengiuosi „atitolinti“. Tačiau vistiek jį labai myliu, tokį spalvotą, derlingą ir besikeičiantį, kaip ir pavasarį.

Gamtoje - viskam savas laikas. Laikas žydėti ir laikas brandinti vaisius, laikas gimti ir laikas išeiti. Mūsų gyvenime – taip pat. Moters jaunystė - tai metas įstoti į vaisingų moterų ratą, o ruduo - laikas iš jo išeiti. Jaučiu, kaip ruošiuosi tam virsmui, vis dar viduje maištaudama, ir kartu, dėkodama už dosnias brandaus amžiaus dovanas: pasitikėjimą savimi, patirtis ir išmintį, mokėjimą priimti ir su dėkingumu paleisti.

Žvilgsnis į vidų

Po rudens lygiadienio paroje vis daugiau tamsos. Saulė vėliau pateka ir anksčiau leidžiasi. Jaučiu, kad toks jos ritmas mane subalansuoja, padeda anksčiau užmigdyti vaikus ir pačiai geriau pailsėti, nurimti ir atsistatyti po šviesaus ir aktyvaus vasaros meto. Rytais ir vakarais nuožulnūs saulės spinduliai karameline šviesa užlieja atokias mano namų kerteles. Nustembu, kad jie gali būti tokie gyvi ir jaukūs, o kai kur – apleisti ir prašantys dėmesio. Palengva mano žvilgsnis nuo išorinio pasaulio ima krypti į vidų, į vidinius savo namus, prisiminimus ir jausmų pasaulį. Užsidegu žvakę ir įsileidžiu jos šviesą į savo vidų. Stebiu savo vidinius aruodus – juose yra grūdų ir pelų, džiugių akimirkų ir sunkumo. Jaučiu, kad dabar pats metas atsijoti tai, kas reikalinga, ką noriu palikti kaip sėklas ateinančiam laikui, o tai, kas nebetarnauja – paleisti.

Noriu pasidalinti keletu patarimų, kurie padės sužadinti ir papildyti Tavo vidinius resursus:

1. Pasipuošk. Įsileisk rudeniškas spalvas į savo garderobą, papuošk savo namus jaukia žvakių šviesa, spalvotų lapų puokšte, kaštonais ar šermukšnių uogomis. Užsidėk nematomą karūną ir leisk sau pasijausti savo kasdienybės kūrėja. Neatidėliok gyvenimo ypatingai proga. Ji yra šiandien.

2. Stebėk krentančius lapus. Pasidaryk mėgstamo šilto gėrimo ir išeik į mišką ar parką ramiai pasivaikščioti. Leisk sau sustoti ir tyliai stebėti, kaip krenta lapai, kaip atsiranda vis daugiau erdvės medžių šakose. Pajausk, ką nori paleisti, kas tau nebetarnauja? Ką naujo norėtum pradėti, įsileisti į savo gyvenimą?

3. Padėkok. Skirk šiek tiek laiko ir užsirašyk viską, už ką esi dėkinga šiais metais. Prisimink išmoktas pamokas, įveiktus iššūkius, gautas dovanas ir neįgyvendintus sumanymus. Viskas, ką patyrei, buvo tau reikalinga ir naudinga. Sužadink savo išmintį ir pasirašyk keletą patarimų sau, kaip sėklų, kurias brandinsi iki pavasario.

Linkiu, kad ši rudeniška alchemija pripildytų Jūsų pasaulį sodrių kvapų ir spalvoto džiaugsmo, jaukumo ir šilumos. Lai vidiniai žiburiai veda per gyvenimą – vienintelį ir nepakartojamą.

__

Seminarų “Gamtos ir moters ciklai” autorė, fotografė, Giedrė Sviklė

VII tema “Pagarba vasaros pabaigai” skaitykite >>