Kodėl vienos moterys myli save, o kitos, besirūpindamos kitais, išdalina save po kruopelę ir už tai ne tik, kad savęs negiria, bet ir įjungia vidinį kritiką – per mažai, ne taip gerai, kaip norėtųsi. Kaip sako „Ellips Lietuva“ kalbinta saviugdos mentorė, kelių knygų apie moterų meilę sau autorė Raminta Lapinskaitė, šiais laikais moterų nemeilė sau pasiekusi epideminį lygmenį, tačiau tai vyksta taip seniai, kad visuomenė prie to įprato ir tikrojo mąsto nebepastebi. Visgi, sąžiningai pažvelgusios į save dažniausiai pamatome, kad iš kitų negauname to, ko pačios nemokame sau duoti.
Kodėl moterys nebemyli savęs? O gal taip buvo visais laikais, kitaip, kaip paaiškinti lietuvių literatūros klasikų herojes, kurios dažniausiai vaizduojamos kantriomis namų šeimininkėmis ir likimui nuolankiomis būtybėmis?
Meilė sau – tai kiekvieno sveiko suaugusio žmogaus pareiga pasirūpinti savo fiziniais, emociniais, intelektiniais ir dvasiniais poreikiais. Tai visapusiška atsakomybė už save ir savo gyvenimo gerovę. Moterys nuo seno auklėjamos rūpintis kitų poreikiais – ar tai būtų vyras, vaikai ar pasenusių tėvų karšinimas. Iš to ir susiformavo kultūrinis kantrios, likimui nuolankios, savų svajonių neturinčios ir dėl jų nesistengiančios moters vaizdinys.
Visa modernioji Vakarų kultūra pastatyta ant moterų galios menkinimo pamatų. Ar taip buvo visada? Anot istorikų – ne, bet tai vyksta taip seniai, kad mes visos prie to pripratome. Ir, nepaisant to, kad su motinos pienu šimtmečius paveldime nemeilę sau, nereiškia, kad tai turėtų būti norma. Dar mažiau tai yra sveika. Psichologai skelbia, kad moterų savęs menkinimas bei žalingos jo pasekmės yra epideminio lygmens, ir tik mes galime pasirūpinti savo psichologine sveikata. Meilė sau nėra tik madingas reiškinys, o jei ir madingas – tai vienas iš tų retų atvejų, kai mada yra sveika.
Daug viešojoje erdvėje, įvairiuose mokymuose kalbama – „mylėk save“, o kaip tai turėtų pasireikšti kasdieniame gyvenime, ne tik Naujametiniuose pasižadėjimuose? Juk, jeigu per ilgus metus išmokome savęs nemylėti, kaip galime greitai to „atmokti“? Juk tai – viso gyvenimo kelionė?
Žaviuosi jūsų įžvalgumu. Net moterims, kurios susirenka į mano mentorystės kursus, sakau – nieko naujo mums išmokti nereikia, tik „atmokti“ tai, kas trukdo jausti savo poreikius, jausmus ir norus. Gamta išmintinga, todėl mes savyje turime viską, ko mums reikia, kad būtume sveikos visomis prasmėmis. Deja, kultūra ir auklėjimas dažnai stokoja išminties, nuo mažumės prikiša mums į galvą taisyklių, kurios prasilenkia su tuo, kas mums sveika. Užauginti laisvą ir savimi pasitikinčią moterį niekuomet nebuvo mūsų kultūros uždavinys, todėl pirmas žingsnis (ir ne vienerius metus trunkantis) yra daug ką „atmokti“.
Pastaruoju metu daug kalbama apie toksiškus santykius, o aš manau, kad toksiškiausios mes esame pačios sau. Pagydyti santykį su savimi – mūsų uždavinys, o įrankių ir būdų yra tikrai daug. Praktiškai tai galėtų įgauti daugybę formų – nuo ilgalaikės psichoterapijos iki kasdienės savistabos. Štai, kad ir vidiniai dialogai: per dieną mumyse prasisuka begalės minčių, ypač saviugdos kelio pradžioje galime pastebėti, kad didelė dalis tokių minčių yra šaltos ir nedraugiškos mums, o kai kurios net žiaurios mūsų atžvilgiu. Turime visos išmokti laiku sustabdyti šias mintis ir įterpti mums palankias, padrąsinančias ir įgalinančias, privalome pradėti kalbėti su savimi kaip su žmogumi, kuris mums brangus ir svarbus. Mąstymo keitimo procese nepamainomas yra dienoraštis, savižvalgos klausymų užduotys, afirmacijų rašymas – tai yra kasdienė minčių sodo priežiūra, kuri galėtų apimti ir atitinkamos literatūros skaitymą, mus įkvepiančių žmonių socialiniuose tinkluose sekimą, sveikos informacijos ieškojimą ir įsisavinimą.
Kai mes pradedame kurti sveikesnį santykį su savimi, mažiau save menkinti, dažniau pagirti ir pasidžiaugti mažais žingsniukais, skiriame laiko savęs pažinimui ir suvokimui, ką gamta į mus įdėjo, pradedame atkurti savo vertės pajautimą, įgyvendiname savo svajones, nustojame persidirbti ir persieikvoti, nebeapsikrauname kitų žmonių dramomis, tampame visomis prasmėmis sveikesnės ir laimingesnės.
Tai, ką jūs įvardijote – savikritika, savęs menkinimas, savo svajonių atsisakymas – yra labai kompleksiška ir per ilgą laiką į nemeilę sau susiformavusi kelionė. Kokias pagrindines nemeilės sau priežastis išskirtumėt Jūs?
Išskirčiau tris:
• Vakarų kultūra, grįsta patriarchaline santvarka. Ji pasireiškia tuo, kad moterų galia ir saviraiška ilgus metus buvo apibrėžiama ne visų įmanomų vaidmenų visuomenėje spektru, o tik tais vaidmenimis, kurie apsiriboja vaikų gimdymu ir rūpinimusi šeimos poreikiais – mamos ir žmonos. Laimei, feminizmas pakeitė visuomeninę santvarką negrįžtamai – sufražistės ir feministės praplėtė mūsų raiškos visuomenėje spektrą iki visapusiškos asmeninės raiškos. Tai, kad moterys gali vystyti savo talentus, siekti mokslo aukštumų, steigti verslus, eiti į politiką ir būti nepriklausomos ekonomiškai – labai nauja. Ir, nors išorinės galimybės istoriškai prasiplėtė, viduje mes dar nešiojamės tūkstantmetę protėvių atmintį, kuri pasireiškia savęs menkinimu ir stipria nemeile sau.
• Sovietmetis taip pat nuspalvino mūsų psichiką niūriomis spalvomis. Tai, kad daug metų, kaip tauta buvome nelaisvėje, neleido vystytis vidinės laisvės ir pasitikėjimo gebėjimams, kurie tokie natūralūs Vakarų Europos tautoms, neturinčioms kolektyvinės okupacijos patirties. Beje, ir apie psichologinę sveikatą sovietmečiu nebuvo kalbama, tad mes neturėjome nei žinių, nei įrankių psichologinei būklei prižiūrėti.
• Vartojimu grįsta ekonomika. Ji skatina mus įrodyti savo vertingumą daugiau uždirbant, daugiau išleidžiant, daugiau perkant madingų prekių. Tai baigiasi tuo, kad vidiniame lygmenyje suvartojame pačios save. O kur dar reklamos, skatinančios būti apsėstoms jaunystės kultu ir nepasiekiamais grožio standartais – vartojimu grįsta ekonomika per medijas skatina mus jaustis nuolat nepakankamomis.
Daug kalbame apie visuomenės ir aplinkos įtaką pasitikėjimui savimi ir meilei sau, tačiau psichologai sutaria, kad dažniausiai visi kompleksai ateina iš vaikystės, todėl, turbūt, nėra lengva pralaužti užburtą nemeilės sau ciklą, kurį įdiegė mama, o šiai – jos mama?
Taip, nemeilę sau mes paveldime iš savo mamos, o ši – iš savosios, bet nėra nieko nepataisomo. Sveikesnę aplinką savo emocinei ir dvasinei sveikatai mes galime susikurti, o gerėjanti emocinė ir dvasinė sveikata kuria sveikesnę aplinką. Procesas abipusis, ir nors nelengvas – kelias tikrai yra. Ir tai kasmet tampa vis labiau įmanoma, nes psichologinės sveikatos klausimais tampame vis laisvesni, informacija ir edukacija vis lengviau pasiekiama.
Kai aš buvau paauglė ir vartydavau mamos moteriškus žurnalus, juose vyravo dietos, kosmetika, receptai ir interviu su žinomais žmonėmis. Kai vartau tuos pačius žurnalus dabar, matau, kiek daug dėmesio skiriama emocinei sveikatai, santykiams, palankių savivertei įpročių ugdymui, teisingam darbo ir poilsio režimui. Visuomenė keičiasi, todėl mano dukrai pamilti save bus lengviau nei man, nes jai nereikės pradėti nuo nulio.
Raminta Lapinskaitė, nuotr. Inga_Mazaj_Vinčienė
Ar, pradėjus eiti meilės sau keliu, galima ir reikia bandyti išmokyti to savo mamą, kuri nesąmoningai šią programą įdiegė?
Bandyti mes viską galim, svarbu, kad nekeistume aplinkinių žmonių per jėgą. Šiuo atveju, išmintingiau vadovautis M. Gandžio patarimu – jei nori, kad pasaulis keistųsi, tapk pokyčiu. Kai mes investuojame į meilę sau, imame labiau pasitikėti savimi, džiaugtis mažais dalykais, leisti sau kvėpuoti nusimetusios korsetus, tik laiko klausimas, kada mūsų artimieji ims kreiptis į mus patarimo – kur tavo geros savijautos paslaptis? Kaip sako budistai – va tada mokinys bus pasiruošęs mokytis. Iki tol galim savo giminės moterims duoti patarimų, dovanoti saviugdos knygų ar bilietų į renginius, bet tik pats žmogus gali nuspręsti, ar jis nori šias dovanas priimti.
Pažįstu dukrų, kurios dovanojo savo mamoms mano knygą „Meilė sau“: vienos mamos noriai skaitė ir po to net tapo mano saviugdos renginių dalyvėmis, kitos šios knygos net neatsivertė, abiem atvejais – tai asmeninis žmogaus pasirinkimas. Mes šimtmečius buvome mokomos, kad nesame pakankamos tokios, kokios esame. Kai savo mamoms bandome per jėgą įbrukti psichologines inovacijas, elgiamės su jomis taip, kaip sistema elgėsi visą gyvenimą – bandome pakeisti per jėgą, užuot tiesiog dėkojusios už tai, kad su tuo, kokiomis sąlygomis mama augo, ji davė mums geriausią, ką galėjo duoti.
Kaip ir visoms žaizdoms gyti, taip ir nemeilės sau žaizdai gyti reikia laiko. Su metais atsiskleidžia įdėto darbo ir pastangų, savigydos grožis, be to, kurios jau tapo mamomis, sveikesnį požiūrį į save perduoda ir savo dukroms, kad joms nereikėtų pradėti nuo tos vietos, kur pradėjome mes. Jos per savo gyvenimą galės jausti gerokai daugiau meilės sau.
Nemylinčios savęs moterys dažniausiai mano, kad yra mylimos už kažką – skanų maistą, grožį, gerą seksą. Kodėl taip nutinka, kad moterys save „sudaiktina“ – savo vertę nustato pagal funkcionalumų kiekį?
Mūsų kultūra paremta darymu, pasiekimais, produktyvumu ir jau mano minėtu vartojimu – tai reikalingos žmogui ir žmonijai savybės, bet jos neapima pilno žmogiškosios patirties spektro. O juk mes ne tik darome, bet mes ir esame, taip pat mes jaučiame, mylime, vystomės. Esame materialinėmis vertybėmis į priekį varoma visuomenė, kuri po savęs palieka nusiaubtą planetą ir kalnus šiukšlių. Ne daiktų mums reikia, o dvasinių vertybių, emocinės šilumos, santykių ir pakantumo. Šiaip ar taip, tai jau vyksta – pažvelkite, kiek veikia įvairių psichologijos ir saviugdos studijų, jogos ir meditacijos mokyklų, išleista dvasinės literatūros. Akivaizdu, kad daiktų mes prisivalgėme ir supratome, kad esame daugiau nei daiktai. Moterys tą palengva taip pat įsisąmonina – kad yra kur kas daugiau nei tik funkcija visuomenės ar šeimos mechanizme, ji yra jaučianti, mylinti, auganti, daug psichologinių ir dvasinių resursų savyje turinti būtybė.
Sakoma, kad meilė sau pirmiausia prasideda nuo meilės savo kūnui – jo (sveikai) priežiūrai. Kokie grožio ritualai gali padėti, neiškreipdami ir nenublokšdami į priešingą pusę – tuščio kevalo demonstravimą?
Meilė savo kūnui kaip diena ir naktis skiriasi nuo bandymų savo išvaizda atitikti reklaminius įvaizdžius ar pataikyti į naujausias tendencijas, kurioms, regis, tik tas kevalas ir svarbus. Mylėti savo kūną – tai giliai įsisąmoninti, kad moteris, kuri žiūri į tavo akis kasryt veidrodyje, yra žmogus, su kuriuo tau duota nugyventi šį gyvenimą. Mes nugyvename gyvenimą su savimi visų pirma, o tik po to su kitais. Kaip ši moteris iš atspindžio veidrodyje jaučiasi? Ar jai gera gyventi savo odoje? Kas ją daro laimingą? Mūsų kūnas yra išmintingas – per jausmus ir pojūčius, per savijautos pokyčius jis parodo, ar mūsų pasirinkimai mums tinkami, ar jie mus įkvepia, suteikia jėgų, o gal tik bandome kažkam patikti, nusipelnyti meilę, pritarimą iš kitų, bėgame nuo problemų ar sunkių išgyvenimų, per dažnai leidžiame kitiems peržengti mūsų ribas, esame gerokai nusialinusios, koneveikiame ir kritikuojame save kiekviename žingsnyje. Rūpintis savo kūnu, tai daug labiau domėtis tuo, kaip aš jaučiuosi, nei tuo, kaip aš atrodau. Šiaip ar taip, jei po storu makiažo sluoksniu slepiame nepasitenkinimą gyvenimu ir savimi – jei ką ir apgauname, tai tik save.
Taigi, meilė kūnui – tai stebėjimas, kas leidžia jam geriau jaustis: kiek valandų per savaitę praleidžiama gamtoje, kiek yra jogos ar kitų treniruočių, koks maistas man tinkamas, koks darbo ir poilsio režimas man sveikiausias, kokių žmonių draugijoje jaučiuosi pamaitinta, o kokių – išsekinta? Kai atsigręžiame į savo kūną, palengva suprantame, kad kompasas, padedantis mus susiorientuoti gyvenimo kelyje, visada buvo mūsų prigimtyje, tik mes nemokėjome į jį įsiklausyti.
Vienos maldauja meilės, aukojasi ir tarnauja su tikslu ją gauti kaip atlygį, kitos jos reikalauja, trečios nori įrodyti, kad yra vertos meilės, besipuikuodamos ir keldamos pavydą – tam puikiai dabar pasitarnauja socialiniai tinklai. Kokių moterų pastebite daugiausia? Ar yra kažkokių aiškiai apibrėžtų signalų, kurie išduoda, kad moteriai verkiant reikia pamilti save?
Jau seniai vadovaujuosi viena iš psichologinės sveikatos priežiūros taisyklių – socialiniuose tinkluose seku tik tuos žmones, kurie mane įkvepia, kurių skleidžiama žinutė man leidžia atsikvėpti – taip, ir man taip buvo, tad jaučiu bendrystę. Mano socialiniuose tinkluose labai mažai žvaigždžių, bet daug psichologų, mano srities kolegų, nemažai ilgalaikių klienčių, taip pat mėgstu gamtos ir gyvūnijos pasaulio profilius. Dėl to man labai sunku komentuoti socialinėje erdvėje esančių ryškių moterų gyvenimus.
Bet, kai tik vienoje ar kitoje aplinkoje susiduriu su naujomis man moterimis, į tam tikrus elgesio signalus dėmesį atkreipiu. Verkiant pamilti save derėtų moteriai, kuri per pokalbius kalba apie kitų poreikius – vyro, vaikų, o paklausta apie savo gyvenimą, toliau postringauja tai, kaip gyvena kiti. Į tą sąrašą patenka tos moterys, kurios gaišta daug laiko apkalbėdamos kitus žmones – pradėti nuoširdžiai rūpintis savimi - tai imtis pagrindinio vaidmens savo gyvenimo istorijoje ir nustoti vaidinti antraeilius vaidmenis kitų žmonių dramose. Pamilti save metas toms, kurios negeba priimti komplimentų nei už savo išvaizdą, nei už darbus. O kalbant apie darbus, kai moteris metų metus sėdi nemylimame darbe ir skriaudžia savo sielą nuoboduliu – metas investuoti į meilę sau, kaip ir nuolat perdegančioms moterims – perdegimas yra garsus ir aiškus signalas labiau mylėti save.
Vasario 14 diena – meilės šventė, ar bent taip bandoma mums įteigti, tačiau statistika rodo, kad būtent tą dieną daug žmonių jaučiasi nelaimingais ir nemylimais. Ir net gėlė ar šokoladas iš prekybos centro to vidinio alkio nenumalšina. Kaip su tuo kovoti, kaip įprasti nelaukti specialios dienos, per kurią kažkas turi mus mylėti?
Įsitikinimas, kad meilę galime gauti tik iš kitų ir gimdo mumyse besaikį kitų meilės bei pripažinimo poreikį. Kai pastebite, jog viduje imate savęs gailėtis, kad niekas jūsų nemyli, paklauskite savęs – ar aš pati pakankamai myliu save? Kitų žmonių elgesys tik atspindi mūsų elgesį su savimi. Negerbia, nerodo dėmesio, nesiskaito – o ar aš pati pakankamai save vertinu ir su savimi skaitausi, ar gerbiu savo laiką, ribas ir pastangas? Ar moku pasakyti kitiems žmonėms, ko aš noriu, koks elgesys man priimtinas, o koks – mane skaudina? Ar moku paprašyti ir aiškiai iškomunikuoti savo poreikius, ar kaip vaikas laukiu, kol mano poreikius patenkins kiti?
Sąžiningai pažvelgusios į save dažniausiai pamatome, kad iš kitų negauname to, ko pačios nemokame sau duoti. Valentino dienos proga visiems linkiu labiau mylėti save – tai nuostabi diena ir vienišoms, ir santykiuose esančioms, ir partnerystės krizę išgyvenančioms paklausti savęs – ar pati sau duodu to, ko taip įnirtingai reikalauju iš kitų? Ir jei atsakymas yra taip – duodu, tuomet Valentino diena bus dar viena diena švęsti save ir savo gyvenimo pilnatvę, iš pertekliaus, o ne iš tuščio indo dalintis su kitais meile. Jei atsakymas yra ne – tuomet tegul Valentino diena tampa diena, kai meile apdovanosite pati save. Užduočių, kurias atlieka meilė sau, neįmanoma perleisti į kito žmogaus rankas, o ir nereikia, tad būkite pačios „pačiausios“ sau – karalienėmis, deivėmis ir tiesiog mylinčiomis moterimis.