Gyvenimo šokis rudens virsmuose. G. Sviklė. I tema

Kai ruduo iš auksinių atspalvių ima dažytis vario ir žalvario spalvomis, mano dėmesį vis dažniau patraukia žemė. Sodri, drėgna ir rimstanti – tokią ją jaučiu dabar, artėjant Vėlinėms. Lėtai vaikščiodama ir šiurendama nukritusiais lapais klausausi paskutinių jų istorijų. Tačiau imu girdėti pati save, savo sielos ilgesį, norą prisiliesti prie kažko sakralaus ir amžino.


Giedrės Rein nuotr.

Gamtos pasaulis, vysdamas ir mirdamas, grimzta į paslaptingą ramybę, - traukiančią, bauginančią ir viliojančią. Sulėtėjimas joje toks natūralus ir tikras. O aš pagaunu save skubančią ir nespėjančią, bandančią išlikti tokia pat energinga ir veiklia, kaip vasaros pabaigoje. Vis dar noriu padaryti daugiau nei galiu, labiau veikti nei būti, ieškoti energijos išorėje. Tada susergu ir porai savaičių tiesiog sustoju. Štai taip priešinuosi gamtos virsmui savo viduje – tai kovodama, tai pasiduodama. Ar tau taip nebūna? Kai atsiduodu virsmui Leidžiu sau akimirką stabtelėti. Stebiu, kaip vėsūs ir tamsūs orai grūdina mano kūną, besitęsianti pandemija stiprina emocinį atsparumą, o artimųjų netektys moko išlaikyti vidinę ašį. Mokausi rasti, už ką dėkoti, net kai pilkų dienų daugiau nei saulėtų, kai tamsos daugiau nei šviesos. Stebiu gamtą ir mokausi atsisveikinti, lengvai paleisti tai, kas praeina, sulėtėti ir rimti. Mokausi iškvėpti liūdesį ir nesaugumą. Įkvėpti – pasitikėjimą gamtos dėsniais ir jausmą, kad esu jos dalis. Daugybę kartų įsitikinau, kaip gamtos virsmai atsikartoja mano gyvenime. Jeigu jiems priešinuosi – kenčiu, jeigu priimu, kad viskas vyksta taip, kaip turi būti – sustiprėju. Ieškodama patyrimų, kuriais galėčiau pasidalinti šia tema, lyg tyčia patyriau keletą sunkių išgyvenimų: mamą ištiko stiprus insultas, aš pasigavau bronchitą ir balso stygų uždegimą, o ir vaikai peršalo. Dar už poros savaičių palaidojom mamos brolį... Kartais iš skausmo norėjau tik susigūžti ir susitraukti. Bet tuo pačiu visame tame jutau, kad nesu viena, kad apsivalau, bet neištuštėju. Lieka branduolys ir esmė. Ėmiau jausti dvasios vedimą, palaikantį ir suteikiantį lengvumą paleisti. Tiesiog pajutau tvirtą apsisprendimą savyje, kad leidžiu gyvenimui tekėti per mane. Nesulaikau tėkmės, bet tampu ja, su noru kurti, mylėti ir plaukti toliau. Kiekviena pabaiga yra verta dėkingumo - už pamoką, už atlaisvintą erdvę kažkokiai naujai pradžiai. Vėlinių ir Ilgių dovanos Žodis „Vėlinės“ man primena žodį „velėti“ - išskalbti, nuplauti. Tad kartu su krentančiais lapais ir žvakelėmis kapinėse imu ir velėju savo atidėliojimą daryti mankštą, pažadą mažiau naršyti Feisbuke ir nusiteikimą dažniau pažaisti su vaikais. Na, o Ilgės, kurios švenčiamos lapkričio 1-ąją, manyje žadina šventumo ir sakralumo ilgesį. Kai ilgiuosi žemiškų dalykų, tas ilgesys liūdina, slegia ir slopina. Tačiau ilgesys gali būti skaidrus ir tyras, kaip žiemoti išskrendančių paukščių palydėjimas. Pakanka tik prisiminti, kad galiu savo ilgesį nukreipti kažkur į viršų, į amžinybės pajautimą, ir pajuntu, kaip ateina lengvumas. Širdis, rodos, ima kilti, šviesėti ir plėstis. Toks ilgesys išvėdina mano jausmus, išpurena mintis, pasijaučiu laisva priimti gyvenimo tėkmę.


Giedrės Rein nuotr./Alina K.

Laikas sau Pasidalinsiu keletu dalykų, kurie man padeda lengviau pereiti vėlyvo rudens virsmus ir pajusti jo sakralų šokį savo viduje. Kelias tylias minutes iš pat ryto skiriu sau. Užsimerkiu, apkabinu save, įkvepiu ir iškvepiu. Pajaučiu dėkingumą, kad gyvenu. Pasakau: leidžiu gyvenimui tekėti per mane. Įsiklausau, kas sulig tuo keičiasi viduje. Bent kartą per lapkritį pasivaikštau prie upės (pasroviui ir prieš srovę). Stebiu tekantį vandenį, ateinančias ir nuplaukiančias mintis. Išlankstau popierinį laivelį ir įdedu į jį raštelį ar žiedą. Paleidžiu pasroviui – tai būna dovana mirusiems ar vandens stichijai. O dabar prisimink, kas padeda Tau prašviesinti mintis ir pakylėti širdį? Leisk sau tai patirti neskubant, bet ir neatidėliojant – savo ritmu ir tempu. Pajusk, kaip brandūs virsmai gamtoje ir tavo viduje padeda nurimti ir vidinį dangų nudažyti sodria rudeniška giedra. -- Seminarų "Gamtos ir moters ciklai" autorė, fotografė, Giedrė Sviklė   II tema jau š.m. gruodžio viduryje. Sekite mus >>